Lina Jonikė

Lina Jonikė

Lina Jonikė, pasitelkdama siuvinėjimą – vieną seniausių tekstilės dekoravimo technikų – ir juo margindama lyrika, paslaptimi ar intriga alsuojančias didelio formato fotografijas, ‚patyliukais‘ suteikia žiūrovui užuominą, kurioje glūdi daugybė galimų istorijų ir interpretacijų. Pasirinkdama vaizduoti (ar siuviniu aprengti) nuogą kūną, Lina Jonikė jį prilygina tuščiai drobei, ant kurios ne dažais, bet siuvinėjimo dygsniais sukuriamas iliuzinis žmogaus likimas. Tekstilės technika, o kartu ir pati tekstilė, semantiškai prilyginama individualumo raiškai. Siūlas Linos rankose – ne vien kūrybos priemonė. Tai patikima, amžių patikrinta galimybė atskleisti žmogaus tapatumą – tiek tautinį, tiek ir kultūrinį (nulemtą šeimos santykių, visuomeninių-politinių procesų). Dailininkė dažnai naudoja pasąmoninius lietuvio kodus, neatsiejamus nuo jo religingumo, mūsuose persipynusio su legendiniu paveldu, misticizmu (Rūpintojėlio, Mergelės Marijos, undinėlių motyvų interpretacijos). Tačiau Lina nebijo transformuoti, perkurti metaforų, galiausiai, pati jas sukurti. Tarkime, trispalviame (lyg Lietuvos vėliava) kūrinyje „LIE-TU-VA“ atskleisdama šalies idilę, paremtą šeimos principu.

Savęs, kaip tautos dalies, refleksija Linos Jonikės darbuose skleidžiasi gan skirtingų (technologine prasme) kūrinių pagalba. Nors visus darbus vienija dygsnio bei fotografijos derinimas, vieni jų, kaip įprasta, siuvinėti ant drobės, kiti gi – tik sukuriantys tradicinio siuvinio iliuziją. Itin intriguojantis menininkės pasirinkimas – nuogą kūną dengiančio rūbo (apsiausto, rankšluosčio, vystyklo, drabužio draperijos) kūrimas ant perregimos plastiko plokštės, atitrauktos nuo fotografijos pagrindo. Naudodamasi šiuo principu kūriniuose „Rūpintojėlis“ (2001-2002) (lietuvių liaudies skulptūrai būdingas melancholiško sėdinčio Kristaus atvaizdas) ar „LIE-TU-VA“ (2005) dailininkė sukuria intrigą, palikdama keliasluoksnę kūrinio suvokimo galimybę, suponuodama galimo kūrinio herojaus ‚išrengimo‘ mintį.

Linos Jonikės kūryba itin moteriška. Pasirinkusi moteriškas temas, moterišką požiūrį ir archainę techniką (siuvinėjimą), dailininkė sugeba prabilti apie šiuolaikinės moters patirčių archetipiškumą, dėmesį sutelkdama ne feministinėje ar kultūrinėje frustracijoje ar (kaip, pavyzdžiui panašiu principu dirbančios G. Ahmer siuvinėtuose kūriniuose), bet vidinės ramybės, įmanomos tik per įsisąmonintą tapatumą, paieškomis.

Menotyrininkė Virginija Vitkienė

Straipsnio „Art as a Manifestation of Being“ ištrauka iš leidinio Cloth & Culture NOW. Ed. By Lesley Millar. University College for the Creative Arts. London: Direct Design, 2007.